bėdavojimas

×bėdavójimas sm. (1) K, bė̃davojimas (1), bė̃davojimos ind. → bėdavoti 1: Neišpasakytas jos bėdavójimas Gs. Atstok su savo bė̃davojimu Rdm. | refl.: Ans vienais bė̃davojimos eina Vvr. 2. KII47 kankinimas.